„Buvau užpulta gal prieš 4 metus. Buvo žiema, jau temo. Teko eiti per požeminę ir eidama link jos pamačiau labai aukštą vaikiną, kuris mane stebėjo, bet pagreitinau žingsnį ir ėjau toliau. Buvau su ausinukais, tad nieko negirdėjau ir tik staiga kažkas čiupo už kuprinės ir sviedė į sieną. Užspaudė burną. Galvojau nori apiplėšti, o aš kaip tik nemažai grynųjų turėjau nuomai... Tačiau jis su kita ranka man prasegė striukę, kitą ranką patraukė nuo burnos ir laikė mane prispaudęs, ėmė grabaliot po visais megztiniais ir maikutėmis. Svarbiausia, kad aš galėjau rėkt, bet gavosi tik kažkoks gargaliavimas. Buvau šoke, o perėja tuščia. Tai buvo tas pats stebėjęs mane vaikinas, tik veidą apsimutūriavęs storu šaliku. Tačiau baisiausias buvo jo žvilgsnis, akys tarsi degė. Kažkurią akimirką sukaupusi jėgas jį stūmiau, jis pargriuvo o aš pasileidau bėgt, jis dar bandė vytis. Visą laiką juokiesi. Pasprukau iš požeminės perėjos, nulėkiau į stotelę, pravirkau, visa kračiausi, žmonės klausė kas nutiko, bet nesugebėjau pralement nė žodžio. Dar ir šiandien eidama gatve neklausau muzikos, net telefone neturiu jokios dainos ir vengiu požeminių perėjų. Kaunas."
Visų situacijų niekada neišnagrinėsime ir nesužinosime. Agresoriai dirba ta linkme, nes tai jų pragyvenimo šaltinis ar tiesiog tam ruoštasi pakankamai ilgai ir apgalvotai. Patys nukentėjusieji po įvykio jau bando elgtis teisingai. Bijoti nereikia, tiesiog vadovautis sveiku protu: jei tamsu – rinktis labiau apšviestas teritorijas, daugiau žmonių aplinkui, neblaškyti savo dėmesio kalbant telefonu, klausant muzikos per ausinukus. Labai svarbu kokią žinutę siunčiate agresoriui, tarkime jei turėsite savigynos žinių, gerą fizinį pasiruošimą, natūraliai labiau pasitikėsite savimi ir greičiausiai agresoriai pastebėję jūsų kūno kalbą vengs kontakto su jumis, nes jiems bus per daug rizikinga pulti tokį žmogų. (Komentavo Dai Si-Hing Remigijus Lazauskas)
„Buvo apie 18 valanda, bet žiema, tad jau tamsu. Žingsniuojam link pagrindinės gatvės, kad drąsiau būtų, mes 5 panelės ir matom, kad prie laiptinės stovi maždaug 10 vaikinų. Pamatę mus pradėjo švilpauti, mes nekreipėm dėmesio, pagreitinom žingsnį, pastebėjom, kad jie pradėjo eiti link mūsų, na o mes pasileidom bėgti. Nežinau ar kada nors gyvenime taip greit bėgau... jie mus vijosi net pagrindine gatve, iš to streso nesustojau net prie savo pusbrolio. Tik kai atitolom, supratau, kad juos mano pusbrolis susistabdė. Po kelių minučių paskambino pusbrolis ir sakė džiaugtis, kad pabėgom, nes tie vaikinai ne gėrio skleidėjai. Nuo tada nevaikštau vakarais tokiuose rajonuose..."
Sunku komentuoti situaciją nežinant visų detalių. Apskritai, tamsiu paros metu, ypač merginoms, vertėtų rinktis apšviestas, plačias pagrindines gatves, stengtis vaikščioti kur daugiau žmonių. Užpuolikams galimas viešumas yra papildoma kliūtis, todėl jie gali atsisakyti savo ketinimų, kurie šiuo atveju panašu, kad kilo tik tada, kai pamatė merginas. Merginų veiksmai buvo tinkami, bet reikėtų įvertinti ir tai, kad galėjo nespėti pabėgti. Reikėtų pagalvoti ir apie kitas prevencines priemones (pvz. dujų balionėlį) bei esant nekontroliuojamai situacijai gebėti jomis pasinaudoti. Be abejo, bet kokia sportinė veikla padėtų tokioje situacijoje tinkamai reaguoti, išlikti ramiems, nes būna ir tokių atvejų, kad stresinėje situacijoje auka veikiama adrenalino nesugeba tinkamai ir adekvačiai mąstyti bei veikti, juo labiau pasinaudoti savigynai skirtomis priemonėmis (pvz. dujų balionėliu). Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad tokioje situacijoje dar buvo galima šauktis pagalbos bei kreiptis pagalbos į policiją tel. 112, tame nėra nieko gėdingo, juolab kai situacija susijusi su galima prievarta ar fizinės jėgos panaudojimu siekiant pakenkti sveikatai/gyvybei. Šioje situacijoje gerai, kad merginos padarė išvadas ir dabar elgiasi atsargiau, o kiti gali pasimokyti iš šios situacijos, kad to netektų patirti savu kailiu. (Komentavo Si-Fu Linas Gudonavičius)
„Kai buvau kokių 15 metų įėjau į laiptinę o paskui mane vyras, jau pirmam aukšte jis griebė mane už peties, atsuko ir prirėmė peilį prie gerklės, sako atiduok telefoną kitaip papjausiu, griebė telefoną ir pabėgo... Atsimenu kiekvieną smulkmeną net ir praėjus daug metų"
Visos detalės nėra aiškios, bet apskritai saugumu savo pačių namuose reikėtų pasirūpinti iš anksto – laiptinės turėtų būtų apsaugotos prevencinėmis priemonėmis: rakinamos, filmuojamos, net lipdukai ir žymenis, kad vieta stebima ir saugoma galėtų agresorių atbaidyti. Kitas žingsnis į ką reikia atkreipti dėmesį, einant viena gatve (ypač tamsiu paros metu) nuolat stebėti ar nesate sekamas, įėjus į laiptinę už savęs visada uždaryti duris (taip pat kaip ir įsėdus į mašiną pirma reikia ją užrakinti, o tik po to prisisegti, užvesti variklį ir t.t.). Mergina atiduodama telefoną pasielgė teisingai, nes gyvybė ir sveikata yra daug svarbiau nei bet koks daiktas. Peilis yra bene pavojingiausias ginklas artimoje distancijoje. Šioje situacijoje viskas priklausė tik nuo agresoriaus. Bet koks pasipriešinimas (rėkimas, gynimosi veiksmai ir pan.), kai peilis jau yra priremtas prie gerklės, gali baigtis labai liūnai (agresorius ištiktas šoko gali pakenkti aukos sveikatai visiškai to neplanavęs), todėl atiduoti telefoną buvo pats protingiausias sprendimas. Žinoma, kad ši situacija sukrėtė merginą, dažniausiai žmonės po tokių įvykių tampa atsargesni, labiau rūpinasi savo saugumu ir pradeda suprasti prevencinių priemonių svarbą. (Komentavo Si-Fu Linas Gudonavičius)
„Teko ir man būti užpultai. Dar studentė buvau, su drauge grįžinėjom iš baro, apie 23 valandą, tai vietoje to, kad išsikviestume taksi, nusprendėm, kad pigiau bus grįžti su troleibusu. Įlipom, atsisėdom ir du vaikinai prikibo, gal 15-16 metų, galvos skustos, apranga - trys juostelės ant treningų. Neatlaikė nervai ir pasakiau, kad atstotų. Tada prasidėjo: vienas man už rankinės čiupo, kitas ant manęs rėkė. O aš užsispyrus, tašės neduodu, nors ten nieko vertinga nebuvo. Tada gavau iš kojos į galvą ir... spyriau atgal, kaip tyčia pataikiau tiesiai jam į dantis. Nežinau, kaip ten mums būtų pasibaigę, bet tuo metu troleibusas sustojo ir išlindo vairuotojas, kuris tų jaunuolių kietumą kaip vėjas nupūtė. Išmetė juos lauk, mus su drauge pasisodino savo vairuotojo būdelėj ir parvežė namo. Paleido ne stotelėj, bet taip, kad mums būtų kuo arčiau pareiti. O aš atsipirkau pora mėlynių ir nubrozdintu žandu."
Tai yra pavyzdys, kaip negalima elgtis. Visų pirma taupyti savo saugumo sąskaita ir rinktis viešąjį transportą tokiomis aplinkybėmis yra neatsakinga. Taip pat tokie drąsūs atsikalbinėjimai, prieštaravimai gali išprovokuoti visiškai neprognozuojamą, labai pavojingą situaciją. Šis įvykis galėjo baigtis kur kas liūdniau, jei agresorius būtų panaudojęs kokį nors ginklą ar pats smūgis būtų tikslesnis ir palikęs skaudesnes pasekmes. Jei merginos būtų iš karto ėjusios prie vairuotojo ir perspėjusios, kad yra provokuojamos, tikriausiai šios istorijos nebūtų nutikę. (Komentavo Si-Fu Linas Gudonavičius)
„Aš prisimenu, kad buvo paskutinis kartas, kai reikėjo eit į akių pratimus, man buvo maždaug 15-16 metų. Kirtau keliuką pro apžėlusią žaidimų aikštelę, žiūriu kažkokia moterėlė su vaikiu sau žaidžia, einu sau ramiausiai, tik girdžiu, kažkas šaukia: “ei palauk”. Aš sau toliau einu, nekreipiu dėmesio, girdžiu vėl šaukia. Sustojau, jaunuolis klausia kiek valandų, po to jau žiūriu kitas - vyresnis iš kažkur prišoko ir pradėjo kraustyti kišenes. Aš stoviu apstulbęs, pasimetęs, kojos cementinės, o jie toliau krausto mano kišenes. Gerai, kad turėjau tik vieną litą. Iki dabar save keikiu, kad nebėgau, galėjau nors pas sargą į mokyklą už 50 žingsnių užsukt, gal nebūtų manęs užpuolę."
Tikrai sunku nuspėti, kuris žmogus kreipdamasis į tave turi piktų kėslų. Turėti po ranka dujų balionėlį gali būti laikina išeitis, ar tik dar labiau išprovokuoti. Šiuo atveju pats paprasčiausias variantas, suprasti ar esi pasiruošęs teisingai reaguoti į panašias nekontroliuojamas situacijas, ateiti į savigynos treniruotes. Čia greitai suvoki kiek esi vertas, kokia tavo fizinė forma. Fizinis kontaktas duoda ne vien fizinę naudą, jis stiprina charakterį, taip pat pradedi daugiau ir realiau mąstyti apie pavojingas situacijas. Čia yra žmonių, kurie turi įvairausios praktikos. Reikia nepamiršti, kad pačiam užpuolikui kažkas iš paminėtų dalykų irgi gali būti netikėta ir neįvertinta. (Komentavo Dai Si-Hing Remigijus Lazauskas)
„Pamenu kaip ne kartą teko bėgti... Prie savo namų mane užpulti norėjo tris kartus. Vieną kartą išgąsdino labiausiai, kai dieną prieš Kūčias skubėjau i paštą pasiimti dovanos, buvo vos sutemę, pilna sniego. Jau grįžtant prie pat laiptinės pajutau už savęs kažką. Atsisukt nespėjau, kai už plaukų pradėjo mane tempti. Nežinau kaip, bet pradėjau žiauriai klykti, kviestis pagalbos. Spardžiausi, kol galiausiai pavyko uždaryti laiptinės duris. Kaimynai matė, bet nepadėjo. Dar po šiai dienai bijau vakarais vaikščioti."
Šioje situacijoje tikriausiai daugiau nieko ir nepridursi, greičiausiai visi atlikti veiksmai: riksmas, pagalbos kvietimas ir spardymasis padarė savo. Bet kokiu atveju reikia sau užduoti klausimą, kas būtų jeigu būtų, nepervertinant savo pajėgumų. Čia taip pat galiotų ir anksčiau minėti patarimai nevaikščioti tamsiu paros metu neapšviestomis vietomis, nesistengti atkreipti į save nereikšmingo dėmesio, nesiblaškyti, stiprinti savo fizinę formą, o žinoma geriausia ateiti į savigynos kursus, kuriuose išmoksite pačių svarbiausių dalykų. (Komentavo Dai Si-Hing Remigijus Lazauskas)